Spausdinti

RELIGIJOS KOMENTARAI

Liucijos diena - šviesos šventė žiemos tamsoje

2005-12-10

Kokia šios neįprastos šventės, vykstančios žiemos tamsoje, kilmė? Su Pietų Italijos šventąja ji turi mažai ką bendro. Nors ir keista, tačiau Liucija pakeičia visai kitą viduramžių šventąjį – Mikalojų. Kai reformacija pasiekė Šiaurės Europą, buvo uždrausta garbinti šventuosius, tačiau paaiškėjo, kad sunku apsieiti be kai kurių šventųjų, ypač dosnaus mokinių globėjo Mikalojaus. Tada vokiečiai pakeitė barzdotą vyskupą Mikalojų vaikeliu Jėzumi ir perkėlė dovanų dalijimą iš gruodžio 6-osios, Mikalojaus dienos, į Kalėdas.

XVII-XVIII a. Vokietijoje, taip pat Švedijoje tarp gyvenančių vokiečių ar jų paveiktoje aplinkoje vaikelį Jėzų vaidindavo mergaitė, apsirengusi baltais marškiniais ir užsidėjusi ant galvos degančių žvakių vainiką. Tačiau Švedijoje šis paprotys neprigijo kaip Kalėdų šventė ir buvo perkeltas į šv. Liucijos dieną. Nuo ankstyvo ryto švedai pagal seną viduramžių paprotį suvalgydavo iš eilės net septynerius pusryčius – šitaip jie pasirengdavo prieškalėdžio pasninkui, kuris prasidėdavo gruodžio 13-ąją, saulei patekėjus.

XVIII a. Vakarų Švedijos dvaruose „vokiečių“ vaikelis Jėzus virto savotiška šventės šeimininke. Toji šventė vėliau buvo pavadinta tai dienai labai tinkančios šventosios vardu (Liucijos vardas kilęs iš lotyniško žodžio „lux“ – šviesa). XIX a. pabaigoje Liucijos šventė paplito po visą Švediją.

Švedijos ambasada Lietuvoje Liucijos dienos šventę rengia Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Apie šią šviesos šventę kalbamės su Torstenu Schenlaeriu, Švedijos ambasados kultūros patarėju.

Liucijos diena švenčiama ne tik visoje Švedijoje, bet švedų dėka plinta ir kitose šalyse. Kaip atsirado tradicija švęsti šią dieną, kokia jos istorija?

Šiai Liucijos šventės, plačiai paplitusios Švedijoje, tradicijai yra daugiau nei šimtas metų. Švedų liuteronų pastorių knygoje–vadove galime rasti pasiūlymų, kaip ta šventė gali būti švenčiama bažnyčioje. Taip pat ten pateikiamas pasakojimas, kaip atsirado Liucijos diena.

Tai istorija apie Liuciją ir jos motiną, kuri susirgo. Tuomet mergina ėmė melstis šv. Agotai, kad ši padėtų sergančiai motinai. Šv. Agota pasakiusi Liucijai: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo, ir Jėzus Kristus tebūna tavo vienintelis gelbėtojas“. Ir motina pasveiko. Abi moterys, norėdamos išreikšti savo begalinį dėkingumą, pardavė visą savo turtą, o gautus pinigus išdalijo vargšams. Tačiau tai labai nepatiko Liucijos sužadėtiniui, kuris, supykęs dėl šio žingsnio, pasiskundė Romos vietininkui (visa tai vyko dar Romos imperijos laikais): „Mano sužadėtinė visa, ką turėjo, atidavė Dievui, nors aš tikėjausi tai gauti“. Jis prašė, kad Liucija būtų nubausta už šį poelgį. Mergina buvo teisiama pagal romėnų teisę, tačiau ji pati sakė, kad vadovaujasi tik Dievo įstatymais. Jai paskyrė bausmę būti sudegintai ant laužo.

Tokia ta legenda. Mes, švedai, nors esame liuteronai, „pasiskolinome“ šią šventąją iš katalikų kaip šviesos simbolį, ir dabar štai turime šviesos šventę. Išeina truputį absurdiška padėtis, nes moteris, kuri buvo sudeginta už savo gerumą, dabar mūsų tradicijoje yra kaip šviesos simbolis; per šią šventę būna išrenkama viena mergina, pavadinama Liucija, ir jai ant galvos uždedama žvakių karūna.

Seniau kalendorius neatitiko saulės metų ir žiemos saulėgrįža būdavo minima gruodžio 13-ąją, kurią švenčiate Liucijos šventę. Gal ši Šviesos šventė atėjusi iš pagonybės?

Taip, ši šventė susijusi su pagoniškais laikais, su saulėgrįža, kai šviesa ima grįžti. Tačiau juk krikščioniškos tradicijos, simboliai yra perėmę dalį pagoniškų tradicijų visur, taip pat ir Švedijoje, ir Lietuvoje. Taip ir ši šventė turi ir pagoniškų simbolių, ir krikščioniškų.

Šiandien Švedijoje ši šventė gali būti švenčiama ir bažnyčiose, juk ji iš esmės yra krikščioniška, tačiau iš tiesų ji švenčiama visur – vaikų darželiuose, mokyklose, gatvėse, darbe, namuose - dainas, dainuojamas šv. Liucijos dieną, moka beveik visi švedai. Sakyčiau, kad tai yra viena iš demokratiškiausių, atvirų, visuomeniškų tradicijų tarp tų, kurias švenčiame - Kalėdos, Velykos, gimtadieniai – šios šventės švenčiamos su šeima, šeimos aplinkoje, o štai Liucijos procesija yra atvira visiems ir demokratiška, ja visi kartu dalijasi, švenčia dideliais būriais; šv. Liucijos dainas transliuoja televizija, radijas. Netgi per kasmet vykstančias Nobelio premijų įteikimo ceremonijas laureatus pristato Liucijos procesija (kas juos, beje, labai nustebina).

Papasakokite apie pačią šventę ir procesiją. Kaip visa tai vyksta?

Liucijos procesija atrodo kaip tikra bažnytinė procesija, tai juk dalis Bažnyčios tradicijos. Paprastai būna išrenkama viena mergina – Liucija, jai uždedamas vainikas su degančiomis žvakėmis; už jos stovi baltai apsirengusios „pamergės“ su žvakėmis rankose. Procesijos gale eina skrybėlėti vaikinai, rankose laikydami žvaigždes.

Man Liucija asocijuojasi su Kristumi. Kristus buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus, o Liucija - būti sudeginta ant laužo. Kristus buvo vainikuotas erškėčių vainiku, tad manau, kad Liucijos vainikas ir yra aliuzija į tą vainiką - galbūt vainikus dėdavo visiems nuteistiems mirti. Tik Liucijos karūna padaryta iš spanguolių lapų, o ne iš erškėčių – čia irgi galbūt įsipynusios vietinės tradicijos.

Liucijos šventę šiemet rengiate Bernardinų bažnyčioje. Gal galite trumpai papasakoti apie šį renginį?

Šiemet truputį pakeisime tradiciją – bus trys Liucijos. Švedijoje kaip ir atsiranda naujas paprotys – pavyzdžiui, vaikų darželiuose visi, kas nori, gali būti Liucijomis; todėl ir mes pagalvojome, kad galime turėti daugiau Liucijų, ne vieną, jos bus trys - skirtingo amžiaus.

Ateinančius į Bernardinus žmones pasitiks šokantys žiemos angelai. Lauke dalysime imbierinius širdelės formos sausainius (tai išties švediška tradicija). Taip pat žmonės bus apdovanoti karūnomis iš blizgučių; tai irgi mūsų atradimas – norime šią šventę atverti visiems žmonėms, kad visi jaustųsi šventės dalyviais - išdalyti po dalelę, kurią visi gautų. Vėliau bažnyčioje bus giedamos giesmės, visi galės pritarti (tikiuosi, kad visi žmonės moka tas melodijas, tą dainą Santa Liucija), prisidėti ir dalyvauti šventėje.

Į šventę kviečiami visi, kurie nori ir gali. Norime, kad šita šventė nebūtų kažkas egzotiško, į ką ateinama tik pažiūrėti, o kad visi atėjusieji įsitrauktų ir švęstų. Labai tikimės, jog ateis Bernardinų parapijiečiai – žmonės, kurie dažniausiai meldžiasi toje bažnyčioje.

Ši Liucijos šventė Bernardinuose bus švenčiama pirmą kartą. Ar pirmą kartą ji minima ir Lietuvoje?

Švedijos ambasada Lietuvoje atidaryta 1991 metais, ji buvo pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo (girdėjau, kad Danijos ambasada atidaryta valanda vėliau...) Nesu tikras, ar pirmaisiais metais mūsų ambasada minėjo šią dieną Lietuvoje, tačiau nuo 1992-ųjų ji tikrai buvo švenčiama.

Šventė buvo rengiama muziejuje, Vilniaus liuteronų bažnyčioje (tais metais per šventę giedojo Vilniaus universiteto Skandinavų kalbų katedros choras).

Švedija turi daugiau nei 100 ambasadų ir konsulatų pasaulyje, o Liucijos šventė švenčiama visose šiose šalyse, visoje planetoje.

Kodėl pasirinkote būtent Bernardinų bažnyčią, juk Vilniuje yra ir liuteronų bažnyčia?

Aš pats esu susijęs su bažnytine aplinka, nes Švedijoje Lundo katedroje dirbau su bažnytiniu teatru, išlaikomu tos diecezijos. Tačiau tai, kaip mes švęsdavome Mišias, kaip statydavome dramas, buvo labiau katalikiška nei liuteroniška, ir mūsų bažnytinį teatrą visi laikė labiau katalikišku nei protestantišku; tarpusavyje juokaudavome, kad „nebegalima būti dar labiau kataliku ir vis dar būti liuteronu, negu kad tuo metu buvome“.

Kartais, kai sekmadieniais ateinu į Bernardinų bažnyčią, matau, kad čia renkasi labai įvairi bendruomenė – įvairaus amžiaus, įvairių pomėgių, tačiau jie visi labai gerai čia jaučiasi.

Man atrodo, kad Bernardinų bažnyčia atvira visiems. Jei renginys vyktų muziejuje ar kokioje specialioje vietoje, dalyvautų tik kviestiniai svečiai – tai nebūtų visuomenės šventė, o bažnyčia - tai vieta, atvira visiems. Šventė tokia ir turi būti – atvira, kad visi galėtų dalyvauti.

Aš pats ne visada suprantu, ką sako kunigas, nes nepakankamai gerai moku lietuviškai, tačiau man patinka klausytis choro atliekamų giesmių, matau, kad žmonės klausosi, kad kažkas čia vyksta, kas jungia žmones, kas juos traukia. Kai labiau pramoksiu lietuvių kalbos, kai suprasiu, ką brolis Astijus sako, manau, galbūt tapsiu aktyvesnis tos bendruomenės narys.

Per trejų metų kadenciją, kurią dirbsiu Švedijos ambasadoje, iškėliau sau tikslą - neužsidaryti, atsiverti, dirbti su organizacijomis, ypač tokiomis kaip „Gelbėkit vaikus“, dalyvauti visuomenėje ir skleisti švediškas tradicijas.

Šis renginys – Liucijos diena Bernardinuose – tam tikru požiūriu yra ekumeninis dialogas?

Taip, man atrodo, kad pagrindinė jo idėja ir yra ekumeninė. Kartais sakoma, jog religija žmones skiria, bet aš manau, kad ji vienija žmones, ir nesvarbu, ar tu protestantas, ar katalikas – bet mintis apie Dievą yra vienijanti, mes visi kviečiami atsigręžti į Dievą. 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino D. Žemaitytė

Bernardinai.lt

Spausdinti

Jūsų komentaras:

Vardas:
El. paštas:
Svetainė:
Komentarų: 12

BERNARDINAI.LT pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.

BERNARDINAI.LT privalo informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis. O taip pat gali tai padaryti savo iniciatyva. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.


Bernardinai.lt naujausi straipsniai ir naujienos