KULTūROS KOMENTARAI
KINAS

„Meninykai“: nelygioje kovoje su prisiminimais

2009-10-08

Man suteikė likimas retą progą,
Pažvelgt į sielą žmogui iš arti...
Ir kaip širdis iš nuogandžio nesprogo?
Krūtinėj liko nuosėda karti.

Mačiau aš jį, šėtono nugalėtą
Jį be tikėjimo ir atgailos,
Mačiau Jo mirtį – nuolatinę, lėtą,
Ir tai, kad nėr jam kelio atgalios...

(Antanas Miškinis)

„Nemandagu būti mandagiam iš mandagumo, tačiau dėkoju šį vakarą atėjusiems į šį filmą keistu pavadinimu, kaip į atlaidus." Šie žodžiai – citata iš filmo. Kai ėmėmės šios temos, patys nežinojome, kokia tai sudėtinga tema. Sudėtinga, kaip ir visų filmo herojų gyvenimas, epocha, kurioje jie gyveno“, – tokiais žodžiais Petras Savickis ir Liudvika Pociūnienė Vilniaus Nacionalinėje dailės galerijoje publikai pristatė dokumentinį filmą „Meninykai“.

Kaip teigė, A. Sutkus, šio netikėto pavadinimo „krikštatėvis“, tikrasis kūrėjas turi būti laikomas menininku, o nemenininkas – meninyku. Paradoksalu, tačiau žodinės, dvasinės, jausenomis pagrįstos meno istorijos metraštininkais tapo trys fotografijos muškietininkai: Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas bei Antanas Sutkus. Pasitelkę savo „įrankius“, fotografijas, bei dalindamiesi prisiminimais, grąžino mus, žiūrovus, į nespalvotų fotografijų ir dvilypio mąstymo laikus, kai viena buvo sakoma, o kita mąstoma, ištikimai laikydamiesi tam tikro „nerašyto“ kriterijaus, kad menas negali būti sukurtas už gyvenimo ribų. Kūrėjas visuomenėje, kūrėjas draugijoje, kūrėjas parodoje, kūrėjas kūryboje – visu tuo dalijosi filmo herojai.

Kaip teigė sutiktuvių vakarą pradėjęs S. Valiulis: „Jaučiu tą filmą, kaip ankstesnio L. Pociūnienės ir P. Savickio filmo „Pažvelk, tai Vilnius“ tęsinį. Vėl tie patys herojai, pagrindinė Vilniaus tema, bet kartu tai tęsinys, kuris turi kitokį bruožą: šiame filme išvystyta giminystė su daile ir dailininkais. Diskusija, kas yra meninykai, o kas yra menininkai, filmo pabaigoje taps labai aktualia. Apskritai, ar mūsų laikais pasikeitė požiūris, kas yra menininkas, kultūra. Jei pasikeitė, tai į kurią pusę. Tokių minčių filme bus daugiau. Tos mintys suteikia filmui erdvės, atitrūksti nuo to, kas pasakojama ir rodoma. Labai šviesus filmas su labai šviesiais žmonėmis apie labai šviesų laiką – šitokį pustamsį vakarą ir pustamsį laiką. Taip buvo ne visada ir ne visur, tačiau kūrėjai sukūrė nuostabų to laiko paveikslą. Nuostabiausia, ką pavyko parodyti, tai trijų fotografų bičiulystė, artumas, kartais nesutarimai, diskusija. Jie labai gerai jautė vienas kitą. Visi kalba pakankamai karštai, nuoširdžiai, diskutuodami su laiku, ir su savimi.“

R. Gibavičius, Savickas, A. Martinaitis, A. Švėgžda, A. Gudaitis – tai tik maža filme dėliojamo menininkų paveikslo dalis. Kiekviena detalė smulkinama, jai skiriamas atskiras dėmesys, atskiras žodis, fotografija, jausmas, kalbančiojo mimika, žvilgsnis prabėgomis į kūrybos pasaulį. Tiesa, daug dėmesio filme skiriama būtent A. Gudaičiui. Apie tai užsiminė ir A. Sutkus: „Lietuvoje ne vienas Gudaitis yra menininkas. Galbūt reikėjo daugiau įvairovės, daugiau žmonių. Kodėl apie Joną Meką niekas nekalbėjo? Apie Švėgždą kalbama labai mažai. Aš, tiesą sakant, jaučiuosi čia atliekamas. Nepaisant to, geras, reikalingas filmas“. Paklaustas apie šiandienos menininkų iššūkius, A. Sutkus pridūrė: "Svarbiausia išlikti neparsidavus masinei produkcijai, reklamai. Daug pagundų šiandien laukia menininkų.“

Visus filmo herojus jungia viena – meilė savo profesijai. Menininkai turbūt visais laikais buvo vertinami prieštaringai: kartais tiesiog numojama ranka teištarus: „jis menininkas“, tačiau juk menininkas – neatsiejama visuomenės ląstelė, tiesos sakytojas, tautinės tapatybės saugotojas.

Pasak A. Sutkaus, Lietuvos fotografijos personažas išėjo, emigravo, prasigėrė, tačiau filme „Meninykai“ žiūrovui suteikiama galimybė pažvelgti į dar neišėjusį, neemigravusį, arba sugrįžusį menininką: bendraujantį, nesutariantį, kovojantį už savo vietą meno Olimpe, dvasiškai terorizuojamą, gyvenantį nelaisvoje, dvasiškai cenzūruotoje visuomenėje, kenčiantį, išgyvenantį, kuriantį, mirštantį. Kiekvieno sukurto menininko paveikslas nuoširdus, išjaustas.

Tiesa, menas šiame filme suvokiamas plačiąja prasme: fotografija neatskiriama nuo dailės, literatūros, muzikos – viena kitą papildo, praplečia.

Kristina Buidovaitė

Bernardinai.lt

Spausdinti

Jūsų komentaras: